Senėjimas nėra malonus ar lengvas biologinis procesas. Bet kiekvieno iš šį tekstą skaitančių žmonių gyvenimo tikslas yra sulaukti senatvės. Senatvė yra egzistencinis riboženklis, kuris patvirtina, kad kažkas nugyventa, užgyventa ir išgyventa. Koks jos statusas mūsų dabartyje?
Šį komentarą paskatino tik kelias minutes trukusios, bet iliustratyvios ir refleksiją sukeliančios autoriaus patirtys Vilniaus mieste. Pirmoji – ėjimas per pėsčiųjų perėją šalia vyresnio amžiaus sunkiau vaikštančio žmogaus. Pusiaukelėje mirksinti ir užgęstanti žalia šviesa, pasiruošusių greičio pedalą spausti vairuotojų frustracija ar netgi demonstratyvus pavažiavimas į priekį iki tiek, kiek dar įmanoma nekliudant žmogaus.
Patirtis, kuri prikišamai parodo, kad mūsų didžiųjų miestų eismas, jų tankumas, greitis ir neurotiškumas niekaip nesutverti žmonėms, kurie neturi tiek greičio, reakcijos ar drąsos. Antroji – stovėjimas eilėje parduotuvėje už vyresnio žmogaus, kuris nesugeba taip greitai suktis pirkinių išdėliojimo, apmokėjimo ir susikrovimo bei išsinešdinimo rituale, todėl yra palydimas nekantraus tylaus spaudimo, liežuvių caksėjimo ar akių vartymo.
Du labai kasdieniški ir neišskirtiniai epizodai, stebinčiajam pademonstruojantys, kad gyvenimas greičio, efektyvumo ir nekantros pasaulyje padalina visuomenę į dvi dalis – tuos, kurie gali ir maksina, ir tuos, kurie nebegali spėti, todėl turi trauktis arba bent jau netrukdyti.
