Kraštutinių kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų gretose vis dar įprasta gąsdinti liberalizmo įsigalėjimu. Bet politinė, socialinė ir net kultūrinė tikrovė vis labiau plėtojasi ne tik nepatvirtindama, bet net ir naikindama liberalizmui priskiriamas vertybes ir savybes. Liberali demokratija nebėra vyraujanti politinė santvarka. Ji traukiasi, nyksta ir tampa praeities pasaulio šešėliu.
Dar prieš tris dešimtmečius tezę apie liberalios demokratijos įsigalėjimą priėmė tiek liberalizmo apologetai, tiek jo kritikai. Sovietinės imperijos griūtis, Rytų ir Vidurio Europos valstybių grįžimas į vakarietišką politinę-ekonominę (o svarbiausia – kultūrinę) erdvę, Kinijos komunistinio režimo flirtas su kapitalistiniais ekonominiais metodais, besivejančių valstybių transformacijos ir sėkmės istorijos teikė pagrįstų vilčių, kad individo laisvę gerbianti politinė savęs organizavimo struktūra įsigali.
Prabėgus trims dešimtmečiams liberalios demokratijos įsigalėjimo naratyvas vis dar gyvas, bet abejones ar nerimą viešai skelbia jau net ir didžiausi optimistai. Įvairių šalių radikalai populistai sėkmingai įveikia tradicines partijas, nesugebančias greitai prisitaikyti prie vis naujų krizių, vis greitesnės technologinės ir socialinės kaitos, o kartu ir prie pačių sukurtų nepaslankių biurokratinių sprendimo priėmimų ir įgyvendinimų aparatų.
