Mūsų visuomenėje daug kritiškumo, bet mažėja kritikos. Pasipiktinimo, smerkimo, kaltinimo, skeptiškumo, ironijos, svarstymų ar pranašavimų vis dar daug, bet jie pamažu praranda nuoseklumą laike, kontekstuose ar pasakojimuose. Kritikas vis dar yra, bet vis dažniau jis kalba pats sau. Ar pradedame gyventi postkritikos visuomenėje?
Puikioje knygoje „Kritikų draugija“ amerikiečių politinis filosofas Michaelis Walzeris pabrėžia, kad „skundas yra viena iš elementarių savęs teigimo formų, o reakcija į skundą yra viena iš abipusio pripažinimo formų“. Visuomenė, gebanti intelektualiai skųstis, vadinasi, kritikuoti, o kartu gebanti reaguoti į tą kritiką ir ją apmąstyti, turi ateities perspektyvą.
Kritika turi įvairias kalbos formas (satyra, politinis ar moralinis pasmerkimas, skeptiškumas, utopiškumas), įvairias laikysenas (didvyris, rezistentas, juokdarys, vienišas intelektualas), turi savo pažiūrų įvairovę (liberali, konservatyvi, socialistinė, anarchistinė), turi įvairius motyvus ir tikslus. Bet svarbiausias dalykas – kritika kelia tikslą visuomenei ir joje gyvenantiems individams mąstyti, elgtis ir planuoti moraliau, racionaliau, teisingiau.
Drįsčiau sakyti, kad moderni ir postmoderni vakarietiškos visuomenės vystėsi būtent dėl M. Walzerio gražiai įvardytos „kritikų draugijos“. Ir čia nebūtina pradėti tampyti paklodės į kurią nors politinio spektro pusę. Tiek, kiek vertinga ir tiksli buvo kairiųjų politinių ir socialinių pažiūrų kritika, tiek pat vertinga ir su ja polemizuojanti dešiniųjų kritika. Įvairiausi reakcingi intelektualūs apmąstymai, atsakantys į įsigalėti bandančių ideologijų siūlomus vienmintiškumo spąstus.
