Yra idėjų, kurios šiandien beveik nepasiduoda kritikai. Lygybė. Laisvė. Nediskriminavimas. Kas galėtų būti prieš? Ir vis dėlto būtent čia slypi viena pavojingiausių šiuolaikinės politikos ir teisėkūros pagundų: įprastus žodžius ir specialius terminus atplėšti nuo tikrovės, kuriai jie turi tarnauti. Panašiai ir su dorybe: ji nustoja būti dorybe, kai netenka ryšio su kitomis dorybėmis ir tiesa.
Gailestingumo riba yra teisingumas, lygybės riba yra prigimtinė tikrovė, laisvės riba yra atsakomybė, o kiekvienos subjektinės teisės riba yra kito asmens orumas. Kai šios ribos ištrinamos, pradedama veikti priešingai: gailestingumas virsta pataikaujančiu neteisingumu, lygybė – skirtingų dalykų prievartiniu sulyginimu, nediskriminavimas – draudimu apskritai skirti tai, kas iš tikrųjų skirtinga.
Dar visai neseniai apie (G. K. Chestertono „nukaldintas“) išprotėjusias dorybes Lietuvoje kalbėta Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos kontekste. Reformai pritariantys akcentavo, kad būtina sukurti tikrai vaikocentrišką įstatymą, kuris įteisintų vaiko teisių ir jo geriausių interesų pirmumo standartą, o visą teisinę sistemą orientuotų į silpniausiojo žmogaus teisių užtikrinimą. Įstatymas buvo pakeistas.
