Vis dažniau atrodo, kad gyvename kolektyvinės psichozės būsenoje. Politinės diskusijos tapo nebe argumentų kova, o emociniais sprogimais, kuriuose vietoje racionalumo girdime tik pyktį. Rodos, kasdien įvyksta dalykų, kuriuos sunkiai pavyksta paaiškinti blaiviu protu: demokratinėse šalyse į dienos šviesą kyla dešimtmečius paraštėse tūnojusios politinės jėgos, o priimami sprendimai kartais prieštarauja net baziniam savisaugos instinktui. Nori nenori kyla klausimas: kodėl pasaulis eina iš proto?
Pasižiūrėjus aplink, atrodo, niekas nepasikeitė: medžiai tebėra žali, paukščiai čiulba, oras toks pat. Tačiau viduje – jausmas, tarsi gyvename iš esmės kitoje realybėje, nei, pavyzdžiui, buvo prieš penkiolika metų.
Žiniasklaidoje beveik visas dėmesys skiriamas aptarti politikų asmenybes, jų veiksmus, politinę virtuvę ar valstybių tarpusavio santykius, tačiau retai bandoma giliai analizuoti, kodėl vyksta tai, ką matome. Tai ypač aktualu turint omenyje, kad politinė radikalizacija stebima visame pasaulyje. Net seniausiose ir labiausiai išsivysčiusiose demokratinėse valstybėse visuomenės atrodo esančios per vieną rinkimų ciklą nuo savo ilgai statytų ir demokratiją bei taiką išlaikiusių institucijų – tokių kaip Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos ar NATO – sunaikinimo.
