Ekstremizmas stiprėja ne tik dėl tų, kurie jį aktyviai skleidžia, bet ir dėka žmonių, kurie nusprendžia tylėti ir nieko nedaryti. Istorija šį dėsnį įrodė ne vieną kartą. Ar šiandien Lietuvoje nesukuriame tokios pačios, ekstremizmą skatinančios, tylos?
Po neapykantos išpuolio Berlyne, kai žuvo moteris automobiliui rėžusis į Pride renginiuose dalyvavusią minią, Lietuvos aukščiausi vadovai, priešingai nei kitais atvejais – atsitvėrė tyla. Pamiršta ir apie Vokietijos brigadą, ir apie ypatingus santykius su šia šalimi. Situacija suskubo pasinaudoti nacionalistai ir kraštutiniai dešinieji – apkaltinę kairiuosius, neva, tokie įvykiai yra jų pačių politikos rezultatas.
Neapykantą skatinti ar griauti demokratiją yra pakankamai paprasta. Reikia sukurti aplinką, kurioje nebenorima prieštarauti. Būtent todėl autokratai pirmiausia stengiasi užgniaužti pilietinę visuomenę, žiniasklaidą, apriboti teismų galias. Tokiomis aplinkybėmis radikalios idėjos pamažu tampa norma, o jų skleidėjai ima jaustis ne mažuma, o stipresniais ir teisesniais už kitus.
Berlyno tragedijos atveju valstybės interesus turėjusių ginti politikų tyla netruko būti užpildyta kitais pasakojimais. Kraštutiniai politikai labai greitai pradėjo kurti mitą, esą LGBTQ+ žmonės patys esą kalti, nes palaiko migrantus ir musulmonus, o dabar, neva, sulaukė pasekmių.
