Egzistuoja toks psichologinis reiškinys: susidūręs su milžiniška, sunkiai pakeliama problema, žmogus dažnai bando ją „išspręsti“ tiesiog apie ją negalvodamas. Būtent todėl žmonės, gyvenantys arčiausiai po didžiulėmis užtvankomis, paradoksaliai riziką įvertina kaip mažiausią, mažiausiai galvoja apie tai, ką reikėtų daryti nelaimės – užtvankos griūties – atveju, ir rečiausiai imasi saugumo priemonių. Kuo toliau nuo jos žmonės gyvena, tuo didesnis nerimas juos apima ir tuo daugiau realių veiksmų planų jie sudaro. Ši psichologinė gynyba šiandien stulbinamai tiksliai iliustruoja Lietuvos gynybos strategiją.
Mūsų visas politinis elitas vienbalsiai jau daugelį metų tvirtina, kad strateginė partnerystė su JAV ir narystė NATO garantuoja šimtaprocentinį Lietuvos saugumą. Vienintelis dalykas, kurį mums, neva, reikia padaryti – tai demonstruoti nekvestionuojamą lojalumą Vašingtonui (nuo Izraelio genocido Gazoje rėmimo iki karių siuntimo į Hormuzo sąsiaurį dalyvauti agresijoje prieš Iraną) ir susimokėti už narystę šiame gynybos klube skiriant 2, 3, 4, o galiausiai ir 5 procentus BVP.
Tačiau ženklų, kad ši patogi, dešimtmečius puoselėta saugumo formulė jau yra nebe realybė, o tik pasaka, ignoruoti nebeįmanoma. Nepaisant to, mūsų politikai šį spektaklį sėkmingai tęsia toliau.
