Kiekvienam mūsų per milijonus metų evoliucijos užkoduota instinktyvi baimė – nepažįstamąjį sutikti kaip potencialų žudiką ar prievartautoją. Didžiąją dalį mūsų istorijos tarpsnių policijos analogų nebuvo, tad užtekdavo vieno genties nario riksmo „Ten žudikas!“, kad mūsų biologinė sistema be jokių klausimų akimirksniu įsijungtų gynybai.
Tačiau šiandien gyvename didelėse visuomenėse, kur kasdien sutinkame šimtus ar tūkstančius nepažįstamųjų. Išmokome gyventi taikiai, sukūrėme policiją, tarptautines institucijas ir teisines normas. Visgi, šis civilizuotas gyvenimas yra tik išmoktas elgesys, o senieji biologiniai instinktai niekur nedingo. Pakanka vieno atpažįstamo veido, pavyzdžiui, politiko, nepaliaujamai gąsdinančio „ten žudikai ir prievartautojai!“, kad net ir nesant jokių faktinių įrodymų, mūsų evoliucinė baimės sistema akimirksniu įsijungia ir nuslopina racionalų mąstymą bei loginį argumentavimą.
Būtent dėl šios priežasties neapykantos eskalavimas politikams tampa itin „pelningu“ įrankiu. Jie meistriškai manipuliuoja mūsų prigimtiniais instinktais, kartu save pateikdami kaip vienintelius „mūsų“ saugotojus nuo mistifikuotų „jų“. Idealiais taikiniais virsta tie, kurie yra pastebimi, pasižymi kitokia išvaizda ir mūsų bendruomenėje disponuoja minimaliomis teisėmis ar neturi jokio teisinio ar stiprios vietinės bendruomenės užnugario.
