Žmonių darnaus sugyvenimo klausimas yra sudėtingas daugiabriaunis klausimas, kaip daugiabriaunė ir pati visuomenė. Migrantų integracijos ir visuomenės gerovės vertinimą suvesti į kokį nors vieną kriterijų, kokį nors skaičiuką (procentą) būtų netikslu, neprasminga, netgi klaidinga.
Šį pavasarį Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas šiek tiek apsijuokė ekspertų akyse paskelbdamas neva moksliniais tyrimais patvirtintą skaičiuką. Esą 10 proc. migrantų dalis nuo visų Vilniaus gyventojų reiškia „lūžio tašką“, neva migrantų getų formavimosi pradžią. Esą dėl to reikia imtis griežtų, migrantams nepalankių priemonių. Sociologas, organizacijos „Diversity Development Group“ įkūrėjas Karolis Žibas pakomentavo, kad V. Benkunsko argumentas apie ,,10 proc. lūžio tašką“ yra iš piršto laužtas, jokie moksliniai tyrimai jo nenurodo. Pasak K. Žibo, iš tiesų getų (iš esmės, atstumtųjų žmonių rajonų – mano pastaba) kūrimąsi miestuose gali paskatinti įvairūs veiksniai, kurie nėra susiję su kokia nors aiškiai užbrėžta riba, konkrečia procentine užsieniečių dalimi. Jie gali atsirasti dėl būsto (ne)prieinamumo migrantams, dėl diskriminacijos būsto rinkoje, pajamų nelygybės, problemų švietimo sistemoje ir kitų veiksnių. Šios problemos turėtų būti pastebimos ir sprendžiamos, nesvarbu, koks būtų procentas.
