Nenoriu rašyti apie negalią didelėmis sąvokomis. Apie įtrauktį, prieinamumą, lygias galimybes, orumą, diskriminaciją. Visi šie žodžiai svarbūs. Bet kasdienybėje jie dažnai pasirodo daug paprasčiau: kaip kėdė, kurios nėra. Kaip lova, į kurią žmogus negali saugiai atsigulti. Kaip pokalbis, po kurio supranti, kad tavo sveikata tapo ne poreikiu, o nepatogumu.
Todėl papasakosiu tris epizodus. Jie nėra išskirtiniai. Gal kaip tik dėl to ir svarbūs.
Pirmas epizodas. Darbas
Turiu sensorinės integracijos sutrikimą. Paprastai tariant, tai reiškia, kad nervų sistema kitaip priima ir apdoroja aplinkos dirgiklius: garsą, šviesą, judėjimą, žmonių buvimą, erdvės intensyvumą. Tai nėra jautrumas kaip charakterio bruožas ar nuotaika. Tai mediciniškai klasifikuojama būklė, kurią reikia nuolat valdyti. Kai dirgiklių per daug ir jų nepavyksta sureguliuoti, kūnas gali pereiti į daug sudėtingesnes būsenas: išsekimą, depresiją, paniką, skausmą, miego sutrikimus, negebėjimą susikaupti, dirbti, adekvačiai bendrauti.
Gyventi su tuo reiškia nuolat skaičiuoti savo jėgas. Kur galiu eiti, kiek laiko galiu būti, kokio garso ar šviesos dar pakelsiu, kada turiu išeiti, kad neperžengčiau ribos, po kurios kūnas taip lengvai nebeatsistato. Tai yra nuolatinė pastanga prisitaikyti ir išsaugoti vidinę pusiausvyrą.
