Lietuvoje yra frazių, kurios skamba kaip išmintis, bet veikia kaip rankinis stabdis. Viena jų – „būkim biedni, bet teisingi“.
Tai nėra tik sena frazė. Tai nerašyta kultūrinė lygtis: kuklus žmogus – padorus, daugiau norintis – įtartinas. Bėda ta, kad ši lygtis lengvai supainioja padorumą su savęs mažinimu, o savivertę – su godumu.
Taip baimė pasirodyti „per daug“ ima atrodyti kaip moralė. Baimė paprašyti daugiau – kaip kuklumas. Baimė pasakyti, ko nori – kaip brandumas. Ir gal todėl mus taip erzina tie, kurie išdrįsta daugiau.
Iš pirmo žvilgsnio tai gražus kvietimas į padorumą: nebūk godus, neišsišok, nepamiršk kuklumo. Tačiau kartais po šia fraze slepiasi ne moralė, o baimė. Baimė paprašyti daugiau. Baimė pasakyti, ko nori. Baimė pasirodyti „per daug“. Ir gal todėl mus taip erzina tie, kurie išdrįsta daugiau.
Žmogus paprašo didesnio atlygio – „godumas“. Keičia darbą – „nevertina stabilumo“. Išvyksta – „pabėgo“. Grįžta – „nepritapo“. Kuria verslą – „pasikėlė“. Ilsisi – „per gerai gyvena“. Kalba apie perdegimą – „anksčiau žmonės tiek nesiskųsdavo“.
