Ko jau ko, o vaivorykščių Lietuvoje galima prisižiūrėti ganėtinai. Visokiausių: ir pilnų, ir dvigubų, ir pritvinkusių debesų fone, ir giedrėjančiame skliaute. Čia Lietuva – čia lietūs lyja... Juk vaivorykštė – saulės spindulių lūžio lietaus lašeliuose reiškinys; kad jį stebėtum, saulės spinduliai turi kristi tam tikru kampu ir sutikti po debesimis ne ledokšnius, o jau susiformavusius lašelius.
Beje, šis gražus atmosferos efektas mūsų krašte vadinamas ir kitokiais vardais. Tai ir gervės, ir gelmės juosta. Pakruojo ir Šiaulių apylinkėse teko girdėti žmones sakant „dermės juosta“ – taip pat labai tinkantis vardas tokiai grožybei. Sakmės sako, kad ji vandenį gerianti iš balų, iš ežerų, iš Nemuno, iš marių ir pripildanti juo debesis. Tai galima ją ir strauble vadinti! Juk dzūkų patarlė sako: „Geria kaip straublė iš ežero vandenį!“
|00:00
Pamačius danguje nušvintančią juostą, dar būta tokio pasakymo: „Laumė ragana pirtį kūrena.“ Vaikus tąja juosta gąsdindavo: „Neik artyn, įtrauks debesin.“ Ir pirštuku negalima į laumės juostą rodyti. Mat kartą ji įtraukusi piemenį su visa jo banda. Todėl sakmėse, pasakose, mįslėse – taigi, mitinėje erdvėje, – vaivorykštė pavirto į margą karvę.
O pasakoje apie našlaitę Sigutę karvutė labai padėjo atlikti piktosios pamotės užduotą darbą: tai ji pernakt suverpė ir išaudė margąsias drobeles; bereikėjo verpalus į vieną ausį įkišti, o jau audinys – iš kitos. Štai ir matome mūsų tautosakoje dar vieną bendrą visoms indoeuropiečių tautoms mitologijos dalyką – šventąją karvę. Gal net neįtarėme turį ją savosios etninės kultūros gelmėse, manydami tik Indijoje laisvai klaidžiojant miestų gatvėmis. Tačiau mitinę jos prigimtį išduoda būtent laumės juostos pavadinimas.
