Pirmąją liepos mėnesio savaitę šiemet pasitinkame ilsėdamiesi nuo gerokai išvarginusios karščio bangos... Na, o liepa mūsų krašte paprastai būna pats lietingiausias mėnuo. Beje, vienintelis mūsų kalendoriuje turintis medžio pavadinimą. Nes lietuviška vasara labai kvepia liepų žiedais... Mūsų miškuose savaime auga mažalapė liepa, o parkuose galima rasti per dešimtį rūšių liepų. Ir žydi jos ne vienu metu: sostinėje pirmosios pradėjo žydėti dar birželio viduryje, o tada toji kvapnioji banga palengvėle rieda mūsų kraštu link jūros...
Nuo senų senovės lietuvis liepą būtinai pasisodindavo prie savo sodybos. Viena – kad labai naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepžiedžiai ir liepų medus – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. Liepų alėjomis paprastai būdavo apjuosiami dvarų parkai. Dar ir dabar daug kur išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Kaip gera ir net kažkaip didinga pastovėti pavėsyje po bitėmis dūzgiančiu milžinišku medžiu...
Įdomu, kad 1588 m. išleistame Lietuvos statute įrašytas draudimas naikinti liepynus. Mat liepos medžio nauda senovėje buvo išties didelė: jos karna naudota vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti. Kitados gebėta iš karnos susukti net kibirėlius, visai nepralaidžius vandeniui. Iš kamieno išskobdavo visokius ūkinius rakandus: ir indus medui laikyti, ir gorčius, kubiliukus, geldutes, ir kraičlovius, ir lopšius.
