Šių metų astronominė vasara prasidėjo tikrai nemenkais karščiais; betgi ne kartą padangę aptraukdavo ir debesys. Kokių tik jų nebūta: ir grėsmingų, pritvinkusių vandens bei žaibų, ir baltų kamuolinių, gražiausių formų. O kartais prapliupdavo liūtis ar net ledų krūša. Lūždavo medžiai, patvindavo gatvės. Štai tuomet ir prisimenamos tautosakos sakmės apie skraidančius ežerus. Labai tinkančios pasakoti šiomis dienomis, tokiai karščio bangai Lietuvą užplūdus ir nesitraukiant...
Viena senų laikų sakmė yra apie Aukštaitijos Dviragio ežerą. Buvę taip: „Seniai, labai seniai Salų apylinkę užgulė tamsūs, perkūningi debesys. Dieną ir naktį žaibavę, bet lietus nelijęs. Žmonės meldėsi, Dievų prašė, bet buvo veltui. Kartą senelis elgeta pasakęs, kad tas debesis tol būsiąs, iki kas atspėsiąs jo vardą, – tada ežeras nusileisiąs žemėn. Visokių vardų žmonės davę dangaus ežerui, bet neatspėję.
|00:00
Kur dabar ežeras liūliuoja, kitą kartą buvusios didelės pievos. Ten ganęs piemuo galvijus. Vienas didžiulis jautis ėmęs bėgti į vasarojų. Piemuo ištaręs: „Kur eini, Dviragi?“ Ir didžiausiu triukšmu ežeras nusileidęs į tas pievas, kur piemuo ganė galvijus: jas užliejęs, paskandinęs piemenį ir jo bandą. Tą ežero šaką, giliai įsiterpusią į Taraldžių laukus, ir vadina Dviragiu, o kitą ežero dalį vadina Ilgaragiu ar Ilgiu.“
