Dažnai girdžiu, kad vasarą žmonės pusę savo laisvo laiko praleidžia šienaudami veją aplink namą ar sodybą. Kartais net varžomasi, pas ką veja prižiūrėta steriliausiai – šviežiai nuskusta tarsi iš kirpyklos išėjusio vyriškio galva.
Toks artimos aplinkos priežiūros kultas pastarąjį dešimtmetį tapo itin populiarus. Bet kodėl? Juk tai suryja marias mūsų laisvo laiko, kurį galėtume panaudoti prasmingesniems dalykams, o ir gamtai šis dirbtinis sterilumas nėra naudingas. Siūlau palengvinti sau šią savaitgalinę užduotį ir kartu atrasti balansą su gamta.
Ne, tikrai nepulsiu aiškinti, kad vejos visai nereikėtų pjauti, to ir pats nedarau. Laikausi nuomonės, kad artima žmogaus aplinka turi būti patogi žmogui ir visai nebūtina aplink namus turėti visiškai laukinę gamtą, palikime ją už savo tvoros, o kieme ieškokime balanso. Visgi veją galima prižiūrėti taip, kad ir jums būtų patogu, ir kaimynai žavėtųsi, ir drugeliai skraidytų kieme ir gertų nektarą iš žiedų.
Visų pirma, reikėtų kiemą suskirstyti į intensyviai ir mažiau intensyviai naudojamas zonas. Mažiau naudojamose vietose palikite nepjautos vejos plotų. Dar geriau – tuos plotus užsėkite laukiniais žydinčiais augalais. Tinkamai suplanuotos erdvės dažniausiai leidžia bent dvidešimt procentų kiemo teritorijos palikti gamtai. Tokį plotą galite įrengti kiemo kampe, palei tvorą ar aplink medelius, tačiau man labiausiai patinka, kai keliose skirtingose kiemo vietose suformuojamos įvairių geometrinių formų žydinčių pievų salos. Tokie plotai atrodo tarsi mažos gamtos oazės.
