Tai kaip jaučiatės, kai jau už geros savaitės dienos pradės trumpėti? Ir kaip jaučiatės, kai dar vasarai faktiškai neprasidėjus, tuoj tuoj pakvips rudeniu?
Bet, kol dar turime kelias trumpiausias naktis pasidžiaukime gamtos klestėjimu. Nes būtent dabar yra tas pilnumos, žalumos, spalvų, gausybės metas. Nes būtent dabar yra pačios gražiausios pievos su tūkstančiais žiedų. Ar matėt kokio grožio rausvos nuo smaliukių, gelsvos nuo vėdrynų, baltos nuo baltagalvių pievos? Ar girdėjot kaip jose zvimbia musės, bitės, kamanės ir storai dūzgia visokie vabalai.
Žiogų smuikų dar savaitėlę teks palaukti, o štai svirplių koncertai niekaip nenutylat. Pievos, kuriose sklando šimtai įvairiaspalvių drugelių, straksi žiogų ir skėrių nimfos, laksto grobio ieškodamos blakės, striksi cikadulės ir vikriai medžiodami nardo laumių žirgai.
Pievos, kuriose sirpsta pirmosios žemuogės ir kuriose be atvangos, jei dar ten gyvena, vakaro serenadas išderintais smuikais griežia griežlės. Pievos, kur mamų tyliai laukia stirniukai su kiškiukais, pievose, kur mamų nesulaukę vis toliau nuo urvų nuklysta lapiukai. Pievos, į kurias sutemus išeina pasiganyti stumbrės su stumbriukais, briedės su briedžiukais, elnės su elniukais ir danielės su danieliukais. Ir dar vakarais pelių ir pelėnu ieškodami virš pievų visiškai be garso it vaiduokliai sklando mažieji apuokai.
