Jeigu šiomis dienomis vakare pakeliate akis į dangų ir išgirstate aukštą, veriantį „srii-srii-srii“, labai tikėtina, kad virš jūsų jau skrieja juodasis čiurlys – vienas įspūdingiausių Europos paukščių. Nors daugelis juos painioja su kregždėmis, čiurliai su jomis beveik negiminingi ir jų pilvai juodi, priešingai nuo baltapilvių kregždžių.
Šią savaitę juodieji čiurliai sugrįžo į Lietuvą po ilgos kelionės iš Afrikos. Ir jų kelionė – stulbinanti. Mažas, vos apie 40 gramų sveriantis paukštis kasmet įveikia tūkstančius kilometrų: iš Centrinės ar Pietų Afrikos iki mūsų miestų, senamiesčių ir daugiabučių stogų. Tai vieni vėliausiai pavasarį parskrendančių paukščių Lietuvoje. Kai varnėnai ar gandrai jau augina jauniklius, čiurliai dar tik pasirodo.
Bet vos pasirodę jie akimirksniu pripildo dangų gyvybės. Skraido neįtikėtinu greičiu, svirpdami lekia tarp namų, staigiai suka posūkius ir atrodo lyg niekada nepavargtų. Ir iš tiesų – jie beveik niekada nenusileidžia.
Mokslininkai nustatė, kad juodieji čiurliai ore gali praleisti net dešimt mėnesių be sustojimo. Jie skrenda, miega, poruojasi ir net maitinasi skrisdami. Tai vieni labiausiai gyvenimui ore prisitaikiusių paukščių pasaulyje. Nusileisti ant žemės jiems net pavojinga – jų kojos labai trumpos, todėl pakilti nuo lygaus paviršiaus sunku. Dėl to čiurliai renkasi aukštas vietas: stogus, bokštus, senų namų plyšius.
