Rugpjūčio mėnesio mėnulio pilnačiai virš miško išriedėjus, mūsų gamtoje – jau ir vasaros antrosios pusės ženklai. Štai gerves galima pamatyti virtinėmis ėmus skraidyti; moko jaunikles rikiuotės ir kelionės drausmės. Kregždutės vis į didelį būrį susirenka – pasišnekučiuoti, pasitarti apie kelionę. O ryto rasos lašeliai suspindi ir po pievas išsidraikiusiuose voratinkliuose.
Šiuo metu paprastai baigiasi didysis medunešis, tad pats laikas bites kopinėti. Senieji bitininkai ir sako, kad tai reikėtų daryti būtent per mėnulio pilnatį. Būta tradicijos medų pašventinti bažnyčioje Šv. Lauryno dieną, rugpjūčio 10-ąją. Laikydavo jį vaistams; peršalus, suskaudus gerklei, kosint reikia gerti liepžiedžių arbatą su medumi. Tad mums tiktų ir tą pilnatį vadinti bičių vardu...
|00:00
Lietuviui bitė – šventas padarėlis. Bitelių gyvenimas – tai darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Todėl senu papročiu bitelės būdavo kviečiamos į žmonių vaišes: vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį, sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišinti!“ Per vestuves nuotaka pasilinkėdavo sau gausios šeimos, sakydama: „Kad bitelės gerai spiestų!“
Manoma, kad ir šokio figūrų žmones kitados bitės išmokino: juk per didįjį medunešį sudėtingu šokiu žvalgės kitoms bitėms nurodo, kur pražydo liepos. Apie bites sakoma, kad jos, kaip ir žmonės, „medų valgo“. Mirus bitininkui, apie tai kas iš namiškių turi pasakyti prie avilio, antraip bitės bus „išsivestos anapus“.
