Vidutinis lietuvis vienoje darbovietėje išdirba apie devynerius metus – gerokai ilgiau, nei leistų manyti kalbos apie Z kartą. Bet paklauskite savęs: kaip vadiname žmogų, kuris dešimtmetį puikiai dirba tą patį darbą ir nesiveržia į vadovus? Dažniausiai – „neambicingu“. Tai viena brangiausių klaidų, kokias daro Lietuvos įmonės.
Tylus – nereiškia silpnas
Kad ir kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, realybėje dalis tokių darbuotojų nėra nei silpni, nei pasyvūs. Tai žmonės, kurie nekuria dramų, ne visada garsiai kalba susitikimuose, bet palaiko procesus, žino įmonės istoriją, supranta neformalias taisykles ir užtikrina, kad kasdienis darbas vyktų be nuolatinių krizių.
Verslui reikia ne tik žmonių, kurie generuoja idėjas, bet ir tų, kurie leidžia jas įgyvendinti. Stabilus darbuotojas dažnai nėra pats matomiausias, bet jis sumažina chaosą, klaidų tikimybę ir vadovų apkrovą.
Stabilumas dažnai painiojamas su ambicijų stoka: jei žmogus ilgai dirba toje pačioje pozicijoje, vadinasi, „neauga“. Tačiau neretai augimas reiškia gilesnį proceso išmanymą, gebėjimą apmokyti kitus, mažesnį klaidų skaičių, geresnį klientų pažinimą arba ramų gebėjimą išspręsti situacijas, kurios naujam darbuotojui atrodytų kaip krizė.
