Šiandien pasitikrinau – praėjo lygiai treji metai, kai išėjo mano straipsnis apie švietimą – piktas, su milžiniška meile. Kalbėjau apie susiklosčiusią konfrontacijos kultūrą – apie didžiulį susipriešinimą tarp „jų“ – švietimo valdininkų – ir „mūsų“ – mokytojų.
Kiek daug vilties buvo tame straipsnyje, kiek naivaus tikėjimo, kad jei mes susikalbėsime, jei dirbsime vieningai, jei pasistengsime, visos švietimo problemos tiesiog akyse ims nykti.
Kad atsiras susitarimai, atsiras tvarka, atsiras bendras supratimas, tikslai ir viskas pajudės į priekį…
Ir taip ėmiausi darbo. Kartu su kitais Matematikos mokytojų asociacijos nariais ieškojome kontakto su Nacionaline švietimo agentūra (NŠA), kalbėjomės, įrodinėjome, prašėme, įtikinėjome. Ir, rodos, buvom suprasti. Ir, rodos, buvo kalbamasi, deramasi, mums šypsojosi, plekšnojo per petį, žarstė komplimentus. Mes buvome laimingi. Va, dabar tai bus – reikia tik būti geranoriškiems, reikia padėti ir šviesus rytojus ranka pasiekiamas. Ir mes dirbome, tvarkėme, ruošėme…
NŠA teigimu, tai slenkstinis lygis, tačiau taip mano tik 1,7 proc. mokytojų, o net 46,3 proc. teigia, kad aukštesnysis!!!!!!
