„Jeigu galvoje kažkas pradėtų gyventi arba pradėčiau girdėti balsus, turbūt reikėtų kreiptis ne į leidėjus, o į gydytojus“, – juokiasi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, paklausta, gal jos galvoje jau gyvena naujos knygos herojai. Plungėje pristačiusi knygą „Kaip skaityti meną“, rašytoja sako prijaučianti Žemaitijai: „Man ten atsigauna dvasia. Matyt, suvibruoja kažkoks gelminis protėvių paveldas.“
Visas pokalbis su menotyros mokslų daktare, rašytoja K. Sabaliauskaite – LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ įraše:
|00:00
– Jūsų tetralogija „Silva rerum“ mus nukelia į ilgą 150-ies metų laikotarpį, nuo 17 a. vidurio iki beveik 19 a. Ką tuo metu žmonės galvojo apie vasarą? Ar jie, taip pat kaip ir mes, jos laukdavo? Ar kai kurie kaip tik tos vasaros prisibijodavo, pavyzdžiui, dėl to, kad bus daug darbų?
– Priklauso nuo sluoksnio. Manau, valstiečiams vasara – pats didžiausias darbymetis. Tai yra prakaito liejimo, derliaus priežiūros metas. Tais laikais vasarą tikrai niekas neatostogaudavo. Nebūdavo laiko, dėl to vestuvės, piršlybos ir panašūs reikalai būdavo žiemą. Apie tai kalbama ir mano knygoje „Kaip skaityti meną“, kurioje aptariu vieną Smuglevičiaus paveikslą, vaizduojantį piršlybas žiemą.
