Esu ilgametė savo darbui ir mokiniams pasišventusi matematikos mokytoja praktikė. Šiandien mane rašyti verčia ne tik asmeninės emocijos ar ambicijos, bet ir profesinė atsakomybė, pilietinis nerimas ir gilus pasipiktinimas tuo, kas šiuo metu daroma su pagrindinio ir vidurinio ugdymo matematikos bendrosiomis programomis bei pačiu švietimo valdymo procesu.
Kiekvieną rugsėjį mokytojai pasitinka su jauduliu, tačiau šiemet jaudulį pakeitė bejėgystė ir gilus profesinis pasipiktinimas. Viešojoje erdvėje dažnai girdime deklaracijas apie švietimo kokybę, mokytojo prestižą ir duomenimis grįstus sprendimus. Tačiau realybė už mokyklos durų atrodo visiškai kitaip. Tai, kaip šią vasarą įvyko bendrųjų programų pakeitimai, peržengė bet kokias didaktinės logikos, teisinio reglamentavimo ir elementarios pagarbos mokytojo profesijai ribas.
Ar iš mūsų tikimasi, kad atostogų sąskaita taisysime kitų prastai atliktus namų darbus?
Jau 2022 m., priimant atnaujintas bendrąsias programas, pedagogų praktikų pastabos buvo ignoruojamos. Tačiau šios vasaros scenarijus vertas atskiro absurdo teatro. Visų pirma tai, kad liepos viduryje, teisėtų mokytojų atostogų įkarštyje, paskelbiama, kad iki liepos 30 d. galima teikti siūlymus vadinamiesiems „kosmetiniams“ programų pakeitimams. Ar valstybė mano, kad mokytojai neturi teisės į poilsį? Ar iš mūsų tikimasi, kad atostogų sąskaita taisysime kitų prastai atliktus namų darbus, puikiai žinodami, kad į pasiūlymus vėl niekas neatsižvelgs?
