Paulius Gritėnas tekste apie demografinę krizę pasiūlo iš pirmo žvilgsnio patrauklią mintį, kad gimstamumo klausimas nėra vien ekonomikos, būsto, išmokų ar darželių problema. Su tuo galima sutikti. Vaiko gimimas mąstančiam žmogui tikrai nėra mechaninė reakcija į valstybės paramą. Taip pat sutinku su autoriaus perspėjimu, kad žmogus neturi būti mąstomas kaip triušis, šeima – kaip ferma, o moteris – kaip valstybės demografinio plano priemonė. Palyginimai priklauso P. Gritėnui, bet pati intuicija svarbi ir verta rimto pokalbio.
Tačiau būtent čia prasideda problema. Vaisinga intuicija P. Gritėno tekste virsta silpnai pagrįsta filosofine konstrukcija, kurioje aštrios metaforos ir akademinės sąvokos dažnai atstoja argumentą.
Mano ginčas su P. Gritėnu nėra dėl to, ar demografinė krizė turi filosofinį matmenį. Žinoma, turi. Ginčas dėl to, kur tas matmuo iš tikrųjų slypi. Man atrodo, kad jis slypi ne abstrakčiame „ontologiniame pasirinkime“ gimdyti ar negimdyti, o klausime, kas šiandien atsitiko žmogaus gebėjimui būti su kitu žmogumi – kurti ryšį, pasitikėti, įsipareigoti ir išbūti santykyje pakankamai ilgai, kad vaiko klausimas apskritai taptų realus.
Todėl demografinė krizė šiandien nėra tik klausimas, kodėl žmogus nenori vaikų. Ji vis labiau tampa klausimu, kodėl šiuolaikinė visuomenė nebesukuria sąlygų gyvam, patikimam ir ilgalaikiam ryšiui, kuriame vaiko klausimas galėtų atsirasti.
