Apie valstybę diskusijose esame įpratę kalbėti metafiziškai. Kaip apie išankstinę duotybę. Valstybė tiesiog yra, nuo jos buvimo prasideda bet kokia diskusija ir mes sunkiai galime įsivaizduoti kitokią būklę. Bet kas paverčia valstybę funkcionuojančiu dariniu? Kas yra tie klijai, kurie leidžia funkcionuoti moderniai, institucinę struktūrą turinčiai demokratijai, kokia yra Lietuva?
Pastarąjį dešimtmetį Vakarų pasaulyje vykstantys debatai apie demokratijos būklę atrodo keisti. Jei teoriškai pažvelgsime į įvairių su demokratijos erozija susiduriančių valstybių struktūrą ar įgyvendinamas funkcijas, atrodys, kad niekas nepakito. Demokratinė forma yra, bet ne tik nuojautos, o ir realūs politiniai sprendimai kelia nerimą dėl autoritarizmo ir radikalizmo plitimo.
Kodėl formaliai demokratinės struktūros ir procesai atrodo egzistuojantys, bet atsiranda vis daugiau priežasčių kalbėti apie demokratijos problemas ar net jos nykimą? Šiuolaikinė liberali demokratija turi daugybę bruožų ir vis atsirandančių naujų niuansų, kurie gilina jos apibrėžimą. Bet pati jos esmė išlieka ne taip ir nutolusi nuo pradinės antikinės idėjos.
Rinkimų būdu politinė galia bendruomenės deleguojama grupei asmenų, kurie pasižada ta galia naudotis ribojami aiškių taisyklių. Išrinktieji sutinka ne tik su galia, bet ir su atsakomybės dėmenimi, o rinkėjai turi teisę ne tik kituose rinkimuose atlikti kitą sprendimą, bet ir aktyviai dalyvauti politiniame procese, reikalaudami konkrečių sprendimų, pokyčių, reakcijų.
