Lietuvoje šiandien netrūksta svarbių temų. Diskutuojame apie naujos Vyriausybės formavimą, ministrų kaitą, mokesčių reformą, gynybos finansavimą, Rusijos keliamą grėsmę ir Ukrainos ateitį. Prezidento metinis pranešimas daugiausia buvo skirtas valstybės saugumui, geopolitinei aplinkai ir viešojo valdymo kokybei. Visa tai svarbu. Tačiau stebint viešąją erdvę susidaro įspūdis, kad beveik niekas nekalba apie klausimą, nuo kurio ilgainiui gali priklausyti pačios valstybės sanglauda. Kokia bus Lietuva už Vilniaus ir Kauno ribų po dvidešimties metų?
Šis klausimas nėra teorinis. Jis tampa vis aktualesnis todėl, kad beveik visos prielaidos, kuriomis buvo grindžiamas Lietuvos ekonominis modelis po įstojimo į Europos Sąjungą, šiandien pradeda keistis.
Daugiau nei du dešimtmečius Lietuva gyveno gana sėkmingos konvergencijos istoriją. Europos Sąjungos fondai finansavo infrastruktūros modernizavimą, žemės ūkio parama stabilizavo pajamas regionuose, o didžioji dalis investicijų, naujų darbo vietų, universitetų potencialo ir privataus kapitalo koncentravosi Vilniuje bei Kaune. Šis modelis davė rezultatų. Lietuvos ekonomika augo vienu sparčiausių tempų Europoje, gyvenimo lygis priartėjo prie Europos Sąjungos vidurkio, o šalies infrastruktūra pasikeitė neatpažįstamai.
