Šią savaitę naujasis (beveik) premjeras ir senasis prezidentas pakalbėjo apie Lietuvos valdymą ir planus jai (žr. 2026-06-17 Mindaugo Sinkevičiaus interviu; taip pat 2026-06-16 Gitano Nausėdos metinis pranešimas). Po šių pakalbėjimų mažai kam tapo aiškiau ar ramiau dėl Lietuvos valdymo ir tų planų, bet nedideli buvo ir lūkesčiai.
|00:00
Turinio stoka politikų viešose kalbose nieko nebestebina, veikiau kelia intelektualinį nuobodulį. Įdomiau tai, kad tuščiažodžiavimu ir komunikacinėmis banalybėmis dangstomas asmeninės atsakomybės už savo darbą nebuvimas vis dar kelia emocinį pasipiktinimą. Kas čia piktina, jei tame nėra turinio?.. Neartikuliuota reakcija į laužomą socialinį kontraktą išlieka, net kai racionaliai politikų patiekiamas žodžių salotas apie „iššūkius ir galimybes“, „vienybę“, „gerovę“, „skaitmenizaciją“ ir „stabilumą“ – įmanoma vertinti tik apatiškai.
Nepasitenkinimas rinkimus laimėjusių politikų atstovavimo kokybe yra tapęs tokiu įprastu dalyku, kad jį politikos teorijoje mėginama aiškinti kaip demokratijos bruožą. Pierre`as Rosanvallonas siūlo organizuoto nepasitikėjimo teisėta valdžia formas (pvz., protestus) matyti kaip sveikos demokratijos požymį (jis tai vadina kontrdemokratija). Politikai piktina – tai ne vien politikų efektyvumo, asmeninių savybių ar nepamatuotų lūkesčių jiems reikalas, bet ir struktūrinė demokratijos dalis. Toks nepasitikėjimo politikais integravimas į demokratijos apibrėžimą nėra tenkinantis atsakymas, nes jis tik neutralizuoja emocinio nepasitenkinimo politikais klausimą, o ne paaiškina jo priežastis. Demokratijos kaip amžino nepasitenkinimo savo atstovais supratimas nebūtų teisingas jos normatyvinių ištakų prasme.
