Šiandien Lietuvoje daug kalbame apie atsparią valstybę. Tačiau atsparumas dažniausiai siejamas su gynyba, energetika ar kritine infrastruktūra. Retai klausiame, ar mūsų maisto sistema, kaimai ir visuomenės sveikata taip pat yra valstybės saugumo dalis.
Geopolitiniai sukrėtimai, karas Ukrainoje, pandemijos patirtis, energetikos krizės ir tiekimo grandinių sutrikimai priminė paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą: valstybės stiprybė priklauso ne tik nuo to, kaip ji pasirengusi atremti išorines grėsmes. Ji priklauso ir nuo to, kiek gyvybingas yra jos vidinis pagrindas – žmonės, bendruomenės, ekonomika, gamtiniai ištekliai ir gebėjimas pasirūpinti savo gyventojais.
Kartais sudėtingiausios problemos kyla ne todėl, kad nežinome, ką reikia daryti, bet todėl, kad matome tik vieną didelės sistemos dalį. Šiuolaikinis pasaulis mus išmokė specializuotis. Turime vis daugiau ekspertų, institucijų ir sričių, kuriose siekiame aukščiausio efektyvumo. Tačiau kartu atsiranda ir pavojus – pradėti vertinti atskirus procesus taip, tarsi jie egzistuotų nepriklausomai vienas nuo kito. Tačiau gyvos sistemos taip neveikia.
Žmogaus organizmas yra viena sudėtingiausių mums žinomų sistemų. Jo sveikatą lemia ne vieno organo būklė, bet milijonai tarpusavyje susijusių procesų. Šiuolaikinė medicina pasiekė milžiniškų laimėjimų gydydama konkrečias ligas ir organų sutrikimus, tačiau vis dažniau pripažįstama, kad ilgalaikė sveikata priklauso ne tik nuo atskirų ligų gydymo, bet ir nuo viso žmogaus gyvenimo būdo, aplinkos bei prevencijos.
