Maisto kainų augimas Lietuvoje dažnai aiškinamas gana paprastai – viską lemia brangstančios žaliavos ar energijos ištekliai. Tačiau realybė yra gerokai sudėtingesnė – šiandien maisto kainas vis labiau lemia vartotojų elgsena bei jų noras plačiai atverti savo pinigines.
Praėjusiais metais maisto kainos Lietuvoje išaugo 4,1 proc., nors tiek energetinių išteklių, tiek ir žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos mažėjo. Šių metų pradžioje maisto kainų augimas buvo sulėtėjęs, tačiau pasauliniai naftos, trąšų bei kitų žaliavų kainų šuoliai, kuriuos sukėlė karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose, sufleruoja, kad antroje šių metų pusėje maisto kainos vėl gali pradėti augti. Tai nebūtų gera žinia Lietuvos ekonomikai, nes maisto kainų šuolis padidintų ir taip jau 5,0 proc. ribą perkopusią infliaciją.
Bloga žinia yra ta, kad vieną kartą pakilusios, kainos dažniausiai nebesumažėja. Net ir vėliau atpigus žaliavoms, parduotuvių lentynose esančių produktų kainos dažnai išlieka tokios pat. Matome įdomią tendenciją: kai žaliavų kainos kyla, kainos vartotojams kyla greitai; tačiau kai jos krenta – kainos lentynose išlieka aukštos. Tad kainos yra tarsi į vieną pusę atsidaranti membrana.
Pavyzdžiui, kviečių kainai šoktelėjus 2022 metais, duonos kainos kaip mat sparčiai pakilo. Tačiau kviečių kainai vėliau sumažėjus, duonos kainos negrįžo į ankstesnį lygį. Panaši situacija ir su pieno produktais – supirkimo kainos krenta, o vartotojų mokamos kainos toliau auga. Taigi, ryšys tarp žaliavų ir galutinių kainų silpnėja.
