Mokyklinio švietimo diskusijose labai dažnai nuklystama nuo pagrindinio jo tikslo, kuris įrašytas net ir Konstitucijoje. Vaikas turi teisę mokytis, siekdamas visapusiškai ugdyti savo asmenybę, talentą, protinius ir fizinius gebėjimus ir nuolat juos tobulinti. Ugdymo ir tobulėjimo procesas neįmanomas be aukštesnių tikslų kėlimo. Kodėl mes to atsisakome?
Vienas pagrindinių tikslų, kurį sau išsikėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją perėmusi Socialdemokratų partija, buvo mažinti švietime egzistuojančią nelygybę. Ir tai labai teisingas uždavinys, nes būtent nuo švietimo sistemos prasideda jauno žmogaus bandymas įsitvirtinti gebėjimų ugdymo ir pasiekimų vertinimo pasaulyje.
Lietuvos švietime tikrai yra nemažai nelygybės – nuo skirtingos mokymo kokybės, technologinių sąlygų iki socialinių ir ekonominių iššūkių, kai įvairi atskirtis, sudėtinga šeimos situacija ar kitokios problemos neleidžia lygiavertiškai dalyvauti mokymosi procese, ugdyti motyvaciją ir suprasti, kokia nauda iš tos mokyklos apskritai.
Deja, keli pastarieji mokslo metai ir juos lydėjusios egzaminų sesijos parodė, kad nelygybės problema suprantama ne kaip sisteminis iššūkis, kurį reikėtų spręsti gerinant švietimo kokybę ir keliant aukštesnius tikslus, o kaip papildomų galimybių suteikimas net ir tiems, kurie nedemonstruoja nei gerų rezultatų, nei motyvacijos.
