Lietuvoje švietimas tapo sritimi, kurioje nebeliko normalaus tono. Vis dažniau apie mokyklą mes pamirštame kalbėti kaip apie valstybės kūrimo institutą, nes, tik prasidėjus diskusijoms apie mokyklas, valstybinius egzaminus, mokytojus, ugdymo programas ar mokymo priemones, viešoji erdvė tampa kolektyvinio nusivylimo scena, kurioje švietimo sistema dažniausiai vaizduojama kaip nesibaigiančios griūties, o ne savikūros istorija.
Naujausias Lietuvos reputacijos indekso tyrimas atskleidė, kad tik 10 procentų visuomenės ir 4 procentai verslo lyderių Lietuvos švietimo sistemos reputaciją vertina kaip gerą. Tokie skaičiai iš pirmo žvilgsnio galėtų įtvirtinti gerai atpažįstamą beviltiškumo švietimo sistemoje vaizdinį: švietimas nebeveikia, neturi visuomenės pasitikėjimo, švietimas yra krizėje.
Vis dėlto šie skaičiai nėra švietimo žlugimo išraiška. Veikiausiai jais galėtume atvaizduoti labiau save pačius, švietimą įpratusius vertinti per krizes, per griūtis ir per klaidas.
Reputacijos indekso tyrime įžvelgtinas ir paradoksas. Nors švietimo sistemos reputacija vertinama itin prastai, net 29 procentai gyventojų palaikytų savo artimą žmogų, jeigu šis rinktųsi mokytojo profesiją.
Vadinasi, mokytojo profesijos prasmės pajauta nėra išnykusi. Abejonių ir nepasitikėjimą kelia aplinka, į kurią mokytojas patektų. Nuovargis, kylantis iš reformų pertekliaus ir blaškymosi, lyderystės ir stabilumo trūkumas švietimo politikoje, milžiniškas darbo krūvis, psichologinė įtampa ir biurokratinė našta yra pats trumpiausias tos aplinkos apsakymas.
