Lietuvos švietimo sistema išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Visuomenės ji kritikuojama dėl egzaminavimo problemų, mokytojų bei mokinių darbo krūvio, ugdymo programų aktualumo. Švietimo sistemos kokybė yra reikšminga ne tik todėl, kad tai tiesiogiai susiję su vaikų išsilavinimu ir ateitimi, bet ji veikia ir kaip terpė vystytis ir klestėti mokytojų, mokinių, jų tėvų ir kitų mokyklos bendruomenės narių saviraiškai, bendruomeniškumui.
Problema iškyla tada, kai sistema tampa kliūtimi šiems dalykams, ir ypač, kai ji kliudo mokytojams būti autonomiškiems – t.y. būti patiems atsakingiems už savo darbą ir prireikus koreguoti ugdymo turinį, medžiagą, metodus.
Lietuvos ir Danijos švietimų sistemų skirtumai
Lietuvos švietimo sistema yra gana centralizuota: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra atsakinga už švietimo politiką, o jai tiesiogiai pavaldi Nacionalinė švietimo agentūra – už ugdymo planų kūrimą, kuri ir mokymo turinį numato iš anksto. Danijoje situacija yra kitokia: Danijos švietimo sistema yra decentralizuota. Nors Vaikų ir jaunimo mokymo ministerija (dan. Børne– og Undervisningsministeriet) kuria tam tikrus rėmus ir gaires, pagal kurias numato ugdytinas kompetencijas ir tikslus, pati ministerija minimaliai kišasi į tai, kaip mokytojas šiuos tikslus pasieks.
