Lietuvoje apie švietimą prikalbėta gal net per daug. Bent jau apie atskirus jo rūpesčius: egzaminus, programas, mokytojų trūkumą ir jų algas, mokyklų tinklą. Taip pat diskutuojame, kokių specialistų reikia Lietuvai, kiek universitetuose turi būti valstybės finansuojamų vietų ir kaip paskatinti jaunuolius rinktis kraštui reikalingas profesijas.
Visa tai svarbu. Tačiau tarp šių diskusijų paklysta klausimas, nuo kurio, regis, turėtume pradėti, – o ko mes apskritai norime iš švietimo? Nuo atsakymo į jį priklauso beveik visi kiti sprendimai. Jei manome, kad pagrindinė mokyklos paskirtis yra suteikti mokiniui darbo rinkoje reikalingų žinių ir gebėjimų, tada egzaminai, standartai, absolventų įsidarbinimas ir jų karjera yra natūralus susirūpinimo centras.
Tačiau kaip visa tai atrodo, jei į švietimo paskirtį pažvelgiame iš platesnės perspektyvos? Būtent tokį klausimą kelia britų ekonomistas ir socialinis teoretikas Guy Standingas, savo naujausioje knygoje „Žmogiškasis kapitalas: ugdymo bendrojo gėrio tragedija“ („Human Capital: The Tragedy of the Education Commons“) nagrinėjantis tai, ką vadina „ugdymo bendrojo gėrio praradimu“. Jo argumentas – mes supainiojome ugdymą (education) su formaliuoju mokymu (schooling).
