Kam mokykla ruošia vaikus – egzaminui ar gyvenimui? Pastaruoju metu ši diskusija perėjo į tokius kraštutinumus, kad bet kokie ryšiai tarp šių polių atrodo neįmanomi. Net ir prezidentas metiniame pranešime pabrėžė, kad „vaikai turi būti rengiami ne egzaminams, o savarankiškam gyvenimui“. Kadangi šios sąvokos jau tampa metonimijomis, dėl kurių interpretacijų kyla kultūrinių ir politinių karų, verta pasigilinti į jų simbolines prasmes.
Egzaminas kritikuojamas už reglamentavimą, tapatinamas su aklu kalimu ir standartizuotu testavimu, kuris siaurina mąstymą, nes tikrina tik sausą faktografinę informaciją, skatina nereikalingą konkurenciją, kelia didžiulį psichologinį spaudimą ir naikina bet kokį unikalumą.
Gyvenimas dažniausiai romantizuojamas kaip visiška reglamentavimo ir standartizavimo opozicija – kone grynoji patirtis, laisvė, kūrybiškumas, polėkis. Tai erdvė, kurioje žmogus turi išsilaisvinti iš būtinybės remtis sausomis, iš anksto sukauptomis faktinėmis žiniomis, veikti vedamas prigimtinio smalsumo ir spontaniškumo.
Edukologijoje, politikoje, švietimo vadyboje – visuose lygmenyse ši skirtis užaštrinama ir paverčiama prielaida reformoms.
Suomijoje siekiama grįžti prie didesnės struktūros, aiškesnių akademinių reikalavimų, stipresnio bazinių gebėjimų – skaitymo, rašymo, skaičiavimo – ugdymo jau pradinėse klasėse.
