Kalbėdami apie valdybas dažniausiai susitelkiame į formą, nors reikėtų kalbėti apie priežastis. Lietuvoje valdybos dažniau siejamos su valstybės valdomomis įmonėmis – dėl jų matomumo, viešų atrankų ir, ypač pastaruoju metu, švelniai tariant, dviprasmiškų situacijų. Kita vertus, neretas privataus verslo savininkas valdybą laiko arba nereikalingu formalumu, arba dalyku, kurį reikia turėti lygiuojantis į Vakarus ar tiesiog todėl, kad ją turi kiti. Tačiau valdybos atsirado ne iš mados. Jos atsirado iš konkrečios ir labai senos problemos – problemos, kurią puikiai pažįstame, tik ne visada vadiname tikruoju vardu.
Ištakos
1711 metais Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta Pietų jūrų bendrovė (angl. „South Sea Company“), kuri gavo monopolinę teisę prekiauti su Pietų Amerika ir iškart tapo viena karščiausių investicijų Londone. Bendrovės akcijų kaina 1720 metų pradžioje siekė 128 svarus. Liepos mėnesį – jau 1 000 svarų.
O tų pačių metų rugpjūtį viskas sugriuvo.
Paaiškėjo, kad bendrovės vadovai, naudodamiesi viešai nežinoma informacija, manipuliavo akcijomis savo naudai, palikdavo politikams akcijų paketus kaip kyšius ir teikė paskolas investuotojams, kad šie pirktų vis daugiau akcijų. Burbulas buvo dirbtinis nuo pat pradžių. Kai kaina pradėjo kristi, paskolų grąžinti nebebuvo iš ko. Investuotojai prarado viską, o Anglija patyrė vieną pirmųjų finansinių krizių pagal mūsų šiuolaikinį supratimą.
