Demokratijos retai žlunga staiga. Kur kas dažniau jos silpnėja tyliai – beveik nepastebimai. Pirmuosius grėsmės ženklus ne visada lengva atpažinti. Jie neprimena dramatiškų istorinių lūžių ar perversmų. Demokratija dažniau nyksta ne nuo vieno smūgio, o nuo daugybės mažų kompromisų – kai politinė valdžia siekia vis mažiau būti ribojama teisės, o teisinė bendruomenė renkasi atsargumą ir tylą, rašoma mokymų ir organizacijų konsultavimo agentūros „Good to know“ pranešime žiniasklaidai.
Iš pradžių pasigirsta pareiškimai, kad teismai trukdo įgyvendinti „tikrąją žmonių valią“, nepriklausomos institucijos imamos vaizduoti kaip pažangos stabdžiai, o teisės viršenybė – kaip pernelyg lėtas ir neefektyvus procesas. Pamažu visuomenė pripranta prie minties, kad tam tikromis aplinkybėmis įstatymo ribas galima pastumti, o demokratinės procedūros tampa ne vertybe, o kliūtimi.
„Dažnai sunku užčiuopti pirmuosius ženklus ar net esminį lūžį, nes skiriasi aplinkybės ir kontekstas. Tačiau labai dažnai autokratijos siekiantys politikai neslepia savo priešiškumo teisėjams ir teismams. Varomoji jėga visada yra politikai, siekiantys veikti be teisinių apribojimų“, – sako Oslo universiteto profesorius Hansas Petteris Graveris.
