Švietimas yra beveik visus lietuvius tiesiogiai liečiantis klausimas. Nuo asmeninio išsilavinimo iki artimųjų kelionės švietimo sistemos laipteliais, nuo individualaus gebėjimo suprasti informaciją ar faktus iki visuomenės racionalumo būklės. Kodėl tuomet taip ramiai stebime švietime vykstančią ryškią takoskyrą?
Kai antradienį skaitysite naujienas, girdėsite įvairių politikų sveikinimus, pateksite į šventę mokykloje ar universiteto bendruomenių eiseną mieste, atrodys, kad vyksta visus suvienijančios švietimo iškilmės. Nauji pasižadėjimai gerai mokytis ar mokyti, naujos deklaracijos apie švietimo svarbą ir reikšmę visuomenei.
Rugsėjo 1-oji teoriškai taip pat ištinka privačią mokyklą Vilniuje ir Stakliškių ar Didžiasalio „Ryto“ gimnaziją. Bet jau rugsėjo 2-oji atveria didelius skirtumus švietimo sistemoje. Skirtumus, kurie galiausiai tampa labai daug lemiančiais ir sunkiai įveikiamais barjerais.
Vienoje pusėje sparti švietimo proceso technologizacija, lankstus turinio taikymas ir nuolat skatinama motyvacija, psichologinė pagalba ir nuolatinis dėmesys, kitoje – mokytojų trūkumas ir bandymas išsaugoti bent jau nuoseklų mokymo procesą sunkioje socialinėje aplinkoje.
Gerą reputaciją turinčios ir nuolatinius rezultatus rodančios mokyklos didžiuosiuose miestuose, besiplečiantis privačių mokyklų tinklas, į kurį su didele ambicija investuoja „Tesonet“, kasmet vis labiau tolsta kokybe ir galimybėmis nuo mažesniųjų ar nykstančių regionų mokyklų.
