Artėjant Rugsėjo 1-ajai, Lietuvos švietimas vėl tampa viena svarbiausių viešosios erdvės temų. Ir vėl girdime beveik tą patį, ką girdėjome pernai, užpernai ir dar prieš penkerius metus: trūksta mokytojų, diskutuojame apie jų atlyginimus ir darbo krūvius, perpildytas arba neužpildytas klases, nepasiruošimą įtraukiajam ugdymui, vadovėlių trūkumą, egzaminų kartelės nuleidimą, mokinių pasiekimus ir emocinę savijautą. Keičiasi ministrai, programos ir reformų pavadinimai, bet rugsėjį pasitinkančių problemų sąrašas stebėtinai panašus.
Tuo metu mokytojai po vasaros atostogų pamažu grįžta į mokyklas. Ir, žinoma, mokosi. Šiemet ir man teko šešias valandas klausytis apie „šakalus“ ir „žirafas“. Ne zoologijos sode, o kvalifikacijos tobulinimo mokymuose, paremtuose Marshallo Rosenbergo nesmurtinės komunikacijos filosofija. Kas yra dalyvavęs įvairiuose švietimo mokymuose, tikriausiai žino šią alegoriją: šakalas urzgia, kaltina, vertina ir puola, o žirafa, priešingai, kalba empatijos kalba – išklausykime, supraskime, įvardykime jausmus, pažiūrėkime, kas slypi už elgesio. Ir, žinoma, mus moko būti žirafomis.
Pati mintis apie pagarbų bendravimą tikrai nėra bloga. Bet klausydamasis apie visus tuos šakalus ir žirafas kartais pagalvoju: jeigu jau Lietuvos švietimą aiškiname per gyvūnus, gal eikime iki galo? Nes mūsų sistemoje jų prisiveisė tiek, kad jau galima atidaryti visą Lietuvos švietimo zoologijos sodą.
