Žvelgdami į dabarties istorinį laikotarpį iš ateities perspektyvos mes galime labai nustebti, kiek mažai dėmesio sulaukė dirbtinio intelekto plėtojimo procesas. Šiuo metu pasaulis gyvena teze, kad dalyvaujame lenktynėse, kuriose turi būti kaip įmanoma mažiau saugiklių. Kada tylus nerimas ir bejėgystė pavirs aiškesne socialine kritika ir politiniu pasipriešinimu?
Gegužės 25-ąją popiežius Leonas XIV paskelbė pirmąją savo encikliką „Magnifica Humanitas“. Sąmoningai pasirinkta diena, žyminti 135-erius metus nuo bendravardžio popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“, kurioje šis kritiškai įvertino industrializacijos epochos padarinius žmogaus būklei ir nubrėžė katalikiškosios socialinės politikos gaires.
„Maginifica Humanitas“ savo užmoju taiko į būtent tokios, technologinį progresą kritiškai įvertinančios ir dabarties žmogaus būklę apibendrinančios pozicijos išskleidimą. Leonas XIV pabrėžtinai tvirtina, kad nelaiko dabartinio dirbtinio intelekto vystymo proceso nei gėriu, nei blogiu, bet bando atkreipti dėmesį į kontekste tvyrantį žmogaus klausimą.
Ar dirbtinis intelektas vystomas tam, kad pagerintų daugelio pasaulio žmonių būtį? Ar galima jį plėtoti ne kaip ginklą, o kaip pagalbinę priemonę? Kodėl šiose technologinėse lenktynėse primygtinai siūlomas ne racionalumo, neribotos konkurencijos principas: jei ne mes, tai jie?
