Meno paskirtis nėra suteikti mums terapines paslaugas. Bet kartais jam taip išeina. Niekada nežinai, kada tai įvyks, galbūt niekada. Bet kartais įvyksta. Tam nebūtinai reikia išskirtinių sąlygų – gali užtekti vieno keletą žodžių pasakančio žmogaus, kad prisimintum: menas daro žmogui tikrą, o ne dekoratyvinį poveikį. Spektaklio laikas kartu yra ir žmogaus gyvenimo laikas – jo gyvenimas tuo metu nėra atidėtas. Ir menas nėra grynas grožis, nėra visai neskausmingas: jis ateina pas žmogų ir jį paveikia.
Amerikiečių kilmės menininkas Davisas Freemanas, dabar kuriantis Belgijoje, Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ pristatė darbą „Nothing Happens Without You“. Šiame monospektaklyje kūrėjas pasakoja savas dokumentines istorijas, dainuoja, šoka, bendrauja su žiūrovais. Sako jiems dalykus, kurie šiaip jau visiškai paprasti ir teatro prasme skamba deklaratyviai, gal net siaubingai, pavyzdžiui, „I love you“ ar „I am sorry“. Tokie žodžiai iš nepažįstamo žmogaus lūpų galėtų veikiau suerzinti ar visai nepaveikti, galėtume jais netikėti. Ir netikime.
Bet jis ir nesako savo žodžių tam, kad taptų žmogumi, kuris prisipažino mus mylįs. Jis sako tuos žodžius tam, kad žiūrovai imtų tyrinėti savo santykį su tokiais žodžiais. Ką dabar daryti su dar vienu „I love you“? Kur jį dėti? Kur paprastai dedame tokius žodžius? Ar jie mums sukelia kokius nors jausmus? Davisas Freemanas nuoširdus ne tuo, kad mus nuoširdžiai myli. Ne: jis nuoširdus tuo, kad irgi nežino, ką daryti su tokiais žodžiais. Ką daryti su savo mirusiu tėvu, augančiu pilvu, savo mirtingumu, netgi su šita sinagoga, kurią festivalis surado jo spektakliui.
