Jis daugybę metų praleido ten, kur žmonės išmoksta girdėti ne tik žodžius, bet ir tylą, nuovargį, ego, baimes ir tai, ko dažniausiai vieni kitiems nepasako. LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas, aktorius Egidijus Stancikas dalijasi mintimis apie teatrą ir jo paraleles su gyvenimu, kuriame kartais ne mažiau dramos, vertybinių kovų ir ritualų, per kuriuos atsiveria atsakymai į žmogiškuosius klausimus.
Viso pokalbio klausykite čia:
|00:00
– Kas jums yra aktorystė? – Šiandien – saviraiška, galimybė prabilti apie tas vertybes, kurios gyvenimo kelyje susiformavo. Didžiąją jų dalį turbūt gauname gimdami, atpažindami jas šeimoje, mokykloje, universitete, tačiau per gyvenimo iššūkius turime galimybę vertybes paversti savastimi. Laike esame labai trapūs, ypač turėdami atsakomybių, o tose atsakomybėse privalome garantuoti tų vertybių tęstinumą, paversti save grandimi iš praeities į ateitį. To reikia ne tam, kad stabtelėtume, to reikia dėl to, kad tai veikia, to reikia ir kultūros lauke, ir asmeniniame santykyje su gyvenimo kasdienybe, su supančiais žmonėmis, su darbais.
Savo išmintimi norisi dalintis nuo scenos, kuriant personažą, skaitant poeziją ar net kalbant viešai. Kalbu ne tik kaip aktorius, vadovas ar dėstytojas, kalbu kaip žmogus. Visos pareigybės ir titulai, net mokslų titulai neturi reikšmės – esmė yra tai, koks esi žmogus. Juk mūsų klauso žmonės, o ne titulai. Ryšiai mus augina, padrąsina, atveria.
