Režisierius Oskaras Koršunovas sako, kad teatras neįmanomas be atvirumo sau – aktoriai ir režisieriai scenoje neišvengiamai kalba apie save, o talentas ne visada eina koja kojon su asmeninėmis savybėmis. Prisimindamas pirmuosius žingsnius į teatrą, pažintį su Eimuntu Nekrošiumi ir skaudžius išsiskyrimus su aktoriais, jis svarsto, kodėl kūryba dažnai gimsta iš žmogaus prieštarų.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Koks buvo pirmasis tavo žingsnis į teatrą?
– Buvau neklaužada, blogas mokinys. Vienintelis dalykas, kuris man sekėsi, tai dramos būrelis. Po to buvo laikas, kai susižavėjau Eimunto Nekrošiaus spektakliais, ėjau į visus teatro spektaklius, nepraleisdavau nė vieno.
Aš, pacaniukas iš Žirmūnų, sugalvojau stoti į režisūrą, dar buvome Sovietų Sąjungoje ir galėjome režisūrą rinktis studijuoti tik Maskvoje arba Sankt Peterburge – nebuvo kito pasirinkimo. Susižinojau, kur gyvena Nekrošius, paskambinau į duris, atidarė moteris, dabar jau žinau, kad tai buvo jo žmona, ir pasakiau, kad atėjau pas jį.
