Jaunosios kartos režisierius Jonas Kuprevičius apie teatrą kalba kaip apie nuolatinę pamoką. Jo kūrybiniame kelyje nėra vienos aiškios formulės. Kiekvienas spektaklis jam tampa nauju bandymu suprasti žmogų, jo būsenas ir tai, kas scenoje gali būti ne tik pasakyta, bet ir iš tikrųjų išgirsta, rašoma teatro „Utopia“ pranešime žiniasklaidai.
Šįkart režisierius atsigręžia į Sofoklio „Antigonę“ – kūrinį, kuris, pasak jo, į sceną sugrįžta tada, kai visuomenei vėl tenka rinktis tarp paklusimo ir pasipriešinimo. Premjerą Teatras „Utopia“ pristatys jau birželio 10-11 d., Kablyje.
Su Jonu Kuprevičiumi kalbamės apie režisūros amatą, darbą su aktoriais, nepriklausomo teatro laisvę ir spektaklio „Antigonė“ istoriją, kuri po daugiau nei dviejų tūkstančių metų vis dar kalba apie žmogų, valdžią ir vidinį tiesos pojūtį.
– Jonai, esate jaunosios kartos režisierius. Kaip šiandien pats apibūdintumėte savo kūrybinį kelią: ar jis labiau apie ieškojimą, riziką, ar jau apie aiškėjantį režisūrinį balsą?
– Pastaruoju metu vis labiau suvokiu, kad visi mano darbai labai skirtingi, tačiau juose yra ir panašumų, atsikartojimų, lyg savotiškų mano paliktų savitumo ženklų. Naujas spektaklis – tai ir nauja rizika, ir ieškojimas. Ir taip, manau, bus visada. Savo kūrybinėje biografijoje kol kas neįžvelgiu aiškaus režisūrinio braižo ar balso, tačiau kiti įvardija, kad kuriu poetišką teatrą. Tomis retomis akimirkomis, kai pasižiūriu į savo kūrybą iš šalies, tą galiu pastebėti.
