Menas dažnai laikomas viena iš nedaugelio erdvių, kur galima laisvai provokuoti, kvestionuoti ir tyrinėti seksualumo, kūniškumo ir kultūrinių normų temas. Tačiau net ir čia veikia ribos – jas brėžia visuomenė, kartais jų laikosi patys kūrėjai arba jos sąmoningai peržengiamos vien tam, kad šokiruotų ir pritrauktų dėmesį.
|00:00
„Aš scenos menuose visai nesu pratusi prie nuogo kūno – aš jo pasigendu, man jo yra taip maža“, – LRT KLASIKOS laidoje „Kūno kultūra“ sakė dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ už performansą „tremolo“ apdovanota teatro režisierė Laura Kutkaitė.
– Kalbantis apie intymias patirtis, intymumą, seksualumą, daug kas pamini gėdą. Kaip tau pačiai kito gėdos jausmas kuriant performansą šia tema?
– Performatyvioje paskaitoje apie malonumą „tremolo“ mes su kolege aktore Kristina Morta Paškevičiūtė-Beruliene apsinuoginame. Galiu pasakyti, kad tai yra įgalinanti patirtis. Buvo keista, kad tai taip lengva, aš tikėjausi, kad gėdos jausmo bus daugiau. Kai pirmą kartą performansą žiūrėjo mano mama, galvojau, kad gal čia gėda išlįs, bet to visiškai nebuvo. Savęs matymas ir suvokimas yra baisiai subjektyvus ir man atrodo, mes visi turime to gėdos jausmo. Nežinau, ar įmanoma iš jo visiškai išsilaisvinti. Čia, aišku, yra siekiamybė, bet tai viso gyvenimo procesas. Šitas kūrinys yra stotelė procese, bet jis tikrai prisidėjo prie gėdos jausmo sumažėjimo.
