„Štai gyvenimo – žmogaus ar gyvulio – vertė ir bevertiškumas; štai iki raudonumo įkaitusi Amžinybės ir laikinumo sandūra; štai pasaulis, kuris kas akimirką randasi ir žlunga. Jame nėra nieko pastovaus, nes visi jo pavidalai – tik miražas, sapnas, iliuzija, aidas, raibuliai, Majos skraistė.“
Tai – ištrauka iš Jurgos Ivanauskaitės „Kelionės į Šambalą“. Šioje ištraukoje sutelpa visa naujausio Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Agnijos magija“ esmė. Tai kūrinys, suaustas iš tokių pat „stabilių“ pasaulio fragmentų, kaip ratilai vandeny. Čia niekas nėra tvaru, todėl darniai atrodo kintantys aktorių pavidalai, einantys jų laikai. Gali matyti, kaip jie eina.
Pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą ir jos romaną „Agnijos magija“ sukurtame spektaklyje keliaujama – iš lovos į Tibeto Lamalingą. Iš moters laikų, kada atrasti Dievą ar ką nors kitą tikimasi per ryšį su vyru, į laikus, kada to ko nors ieškoma tarp vienuolyno sienų. Tiesa, čia irgi lydi vienas ar kitas vienuolis, mokytojas. Net gaila, kad į jį, kas jis bebūtų, taip susitelkiama. Aktorės Alvydės Pikturnaitės kuriamo Agnijos personažo laukas rodosi daug platesnis ir neprieraišus, jam nereikia papildinių.
