„Kasdien matau tas pačias akis – žmonių, kurie ką tik išgirdo skaudžią diagnozę ir nebežino, kaip gyventi toliau“, – sako medicinos psichologė Elena Mėta Adejevaitė. Ji kasdien konsultuoja artimuosius, susidūrusius su demencijos diagnoze šeimoje, rašoma Vilniaus miesto klinikinės ligoninės pranešime žiniasklaidai.
„Kasdien matau tas pačias akis – žmonių, kurie ką tik išgirdo skaudžią diagnozę ir nebežino, kaip gyventi toliau“, – sako Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Šv. Roko slaugos klinikos medicinos psichologė Elena Mėta Adejevaitė.
Dažniausiai jie ateina ne dėl savęs. Ateina nešini slegiančiu kaltės jausmu, kad „per vėlai pastebėjo“, su baime, jog „nepakels“, ir kartu su begaline meile žmogui, kuris pamažu, bet neišvengiamai pradeda keistis.
Išgirsti artimo žmogaus demencijos diagnozę – akimirka, kai trumpam susvyruoja visas pasaulis. Tai ne tik medicininis įrašas ligos istorijoje. Tai slenkstis, kurį peržengus pasikeičia šeimos kasdienybė, bendravimo kalba, santykiai ir ateities planai.
Šioje naujoje realybėje artimieji dažnai jaučiasi tarsi patekę į nepažįstamą labirintą, kuriame nebegalioja anksčiau veikę bendravimo būdai, o kiekviena diena reikalauja vis daugiau emocinių jėgų. Ir būtent čia prasideda kita, dažnai nutylima istorijos dalis – ne tik žmogaus, kuriam diagnozuota demencija, bet ir to, kuris pasiryžta likti šalia.
