Ką tik minėta pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena yra puiki proga pažvelgti ne tik į šalia esančius vyresnius žmones, bet ir į žmogų, kuriuo patys tapsime, jei pasiseks nugyventi ilgą gyvenimą. Taip, į save! Šiemet toks žvilgsnis mums ypač reikalingas. Vos ne kas antras kaupęs II pensijų pakopoje nutarė pasitraukti pro valdžios atvertą langą. Plačiai aptarinėjama, ką žmonės pirko, kaip išleido ar net praūžė pinigus.
Teko girdėti istoriją apie žmogų, kuris taip džiaugėsi atgavęs santaupas, kad šventė su draugais tol, kol nustojo eiti į darbą. Galiausiai prarado gerai apmokamą vietą gamykloje. Koks paradoksas: valdžios atvertas langas akimirkai išlaisvino žmogų, tačiau atėmė didesnę laisvę – kurti savo ateitį.
Žinoma, žmonės iš kaupimo traukėsi ne vien tam, kad pinigus išleistų. Dalis tiesiog nepasitiki valdžia ir nuolat keičiamomis kaupimo taisyklėmis. Kai kurie pasirinko kaupti ar investuoti savarankiškai, tačiau kol kas tai – mažuma.
Kiti santaupas išleido arba tiesiog paliko gulėti sąskaitoje. Net du iš trijų jas perkėlė į einamąsias sąskaitas – lyg Evangelijos palyginime būtų užkasę pinigą, kad šeimininkas rastų jį tokį patį, be jokio prieaugio.
Atrodytų, išleisti ir užkasti – visiškai skirtingi sprendimai. Vienu atveju pinigai sudega, kitu – įšaldomi ir neauga. Tačiau abu liudija tą patį: kaip nelengva mums prisiimti atsakomybę už savo ateitį.
