Kaip psichologas, susiduriu su žmonėmis, kurie kreipiasi dėl nerimo, prislėgtumo, nuolatinio nuovargio ar visiškai užgesusios motyvacijos gyvenime. Iš pradžių jie dažniausiai mano, kad problema yra jie: gal tai jų asmenybės trūkumas, gal jie nepakankamai disciplinuoti, nemoka prisitaikyti, neturi „teisingo požiūrio“ į darbą ar gyvenimą. Tačiau eima ir išryškėja visai kita problema, neretai netikėta pačiam.
Darbas tampa varginantis, kai žmogus jaučia, kad jo veikla nereikalinga, nieko nekeičia arba yra tik užimtumo imitacija.
Tai gali būti nereikalingos ataskaitos, nesibaigiantys susitikimai, pertekliniai procesai ar darbai, kurių rezultatų niekas nepastebi.
Žmogus gali turėti stabilų, gerai vertinamą darbą, bet viduje jausti tuštumą, nes jo veikla neatitinka jo vertybių ar poreikio kurti kažką prasmingo.
Sprendimas nėra visada mesti darbą – svarbu iš naujo įvertinti santykį su savo veikla.
