Kartais daug pasiekusiems, brandiems ir perdėm savarankiškiems žmonėms būtent dėl per didelio savarankiškumo kyla didelių problemų užmezgant santykius ar išlaikant balansą darbo veikloje. Psichologas, vienas iš tinklalaidės „Dialogas“ kūrėjų Vitalijus Gafurovas pastebi, kad visuomenė, vadinamuosius „self-made“ – visko pasiekusius savo jėgomis – žmones labai apdovanoja pripažinimu. Tai – ne tik psichologinis, bet ir kultūrinis, sociologinis fenomenas, ypač gajus Vakarų individualistinėse visuomenėse.
Perdėtas savarankiškumas, vadinamoji hipernepriklausomybė, – tai kraštutinė kliovimosi savimi forma, kuri, nors ir atrodo kaip stiprybė, dažnai sukelia sunkumų santykiuose ir darbe, nes žmogui sunku prašyti pagalbos.
Šios problemos šaknys glūdi ankstyvosiose patirtyse, kurios suformavo psichologinę gynybą nuo nusivylimo ir įsiskaudinimo.
Pagrindiniai perdėto savarankiškumo požymiai: sunku prašyti pagalbos, deleguoti užduotis ir emocinio artumo baimė santykiuose.
Sąmoningumo trūkumas dažnai neleidžia išeiti iš šios problemos, o pasikartojantys sunkumai santykiuose ar darbe yra ženklas, kad žmogus kažko nepastebi ar neįsisąmonina.
