Verslo plėtra į kitą Europos Sąjungos (ES) valstybės narės rinką įprastai pradedama nuo analizės ir skaičiavimų – paklausos, mokestinės aplinkos, logistikos ir kainodaros. Galimo bylinėjimo (procesinė) rizika retai atsiduria dėmesio centre, nors būtent ji gali lemti, kur ir kokiomis sąlygomis teks ginti verslo interesus teisme.
Neretai manoma, kad kilus teisiniam ginčui viskas bus sprendžiama Lietuvoje, nes veikla registruota čia ir užsienio valstybėse įmonės fizinių padalinių nėra. Tačiau ES vidaus rinkoje tai nėra lemiamas kriterijus. Veikla vienoje šalyje gali sukurti bylinėjimosi riziką kitoje – tam gali pakakti vien įmonės ekonominių ryšių su kita valstybe nare.
Sutartiniai santykiai: kur vykdoma prievolė?
Taigi jei įmonė tiekia prekes ar teikia paslaugas kitose ES valstybėse, ji turi įvertinti, kad ginčas gali būti nagrinėjamas ten, kur buvo vykdoma pagrindinė prievolė. Prekybos atveju tai bus pristatymo vieta, paslaugų atveju – vieta, kur jos realiai suteiktos. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonė, sudariusi sutartį su Vokietijos ar Italijos partneriu, gali būti paduota į teismą tiek Vokietijoje, tiek Italijoje, net jei visi verslo sprendimai buvo priimti Lietuvoje.
Verslui tai gali turėti reikšmingų padarinių. Bylinėjimasis užsienyje reiškia kitokią procesinę aplinką, skirtingą teismų praktiką, papildomas išlaidas ir – neretai – ilgesnį procesą. Būtent dėl to ginčo rizika ir turi būti įskaičiuota į bendrą sandorio kainą.
