Kas ketveri metai laikas sustoja ir dalis pasaulio gyventojų pradeda gyventi futbolu pasaulio čempionato ritmu. Žaidimu, kurį iš kitų išskiria jo sukurtas kultūrinis ir filosofinis sluoksnis. Žaidimu, kuris tiems, kas jį sugebėjo pamilti, kartais reiškia visą gyvenimą ir net daugiau. Kodėl gyvenama futbolu?
Urugvajiečių rašytojas Eduardo Galeano teigė, kad „futbolo istorija yra liūdna kelionė nuo grožio iki pareigos“. Itin kritiškai futbolo komercializacijos procesą kritikavęs kairiųjų pažiūrų rašytojas nuolat pabrėždavo, kad iš jo mylimo žaidimo pamažu dingsta visa tai, kas pavertė jį mylimiausia sporto šaka pasaulyje.
Stebint FIFA organizuojamus pasaulio futbolo čempionatus sunku su šia kritika nesutikti. Pastarojo dešimtmečio čempionatai atsiduria valstybėse, pasižyminčiose ne futbolo kultūra, gilia istorija ar bent jau demokratiškumu, o autoritarinėse ar tiesiog daugiausiai pinigų galinčiose pasiūlyti valstybėse kaip Rusija ar Kataras.
Futbolo aikštėje vis daugiau septynženkles, aštuonženkles, devynženkles sumas uždirbančių žvaigždžių, judančių pagal griežtas, duomenų analize paremtas sistemas. Futbolas yra tapęs patraukliu ir pelningu verslu, kuriame žaidėjas yra paslaugos teikėjas, o žiūrovas – mokus klientas.
